Jau praėjo gal keturios dienos nuo to laiko, kai išsikrausčiau iš Denio namų… Emocijos aprimo, pagaliau pavyko nors kiek sudėliot mintis į jų lentynėles. O tikriau tariant aš apgaudinėjau save ir visą už manęs likusią publiką, jog jaučiuosi puikiai. Mano savijauta panešėjo į žmogaus, kuriam buvo pasakyta, jog gyvent liko mėnesis ir jis beatodairiškai stengėsi lėkti lėkti lėkti ir išnaudot visas likusias galimybes… Tai buvo tiesiog beviltiškas vaizdelis iš vienišos moters varpinės. Tingiai drybsojau ant svetainės grindų… Tai buvo mano ypatingasis atsipalaidavimo ritualas… Pasijusdavau arčiau žemės… Na, ar bent taip sakydavau sau, nes nuo žemės mane skyrė daugybė aukštų ir butų išsidėsčiusių po manuoju. Juk tai buvo aštuonių aukštų prabangus pastatas. Trumpai tariant, viskas kuo dabar tikėjau buvo klastotė. Ak, meldžiu… tik nereikia tų “gyvenimas tęsiasi, tu atsigausi”. Jie skamba per daug banaliai. Dar viena klastotė. O jų jau buvo per daug, todėl pakilau nuo grindų, užsitempiau “cigaretės” modelio tamsius džinsus, pilkus marškinėlius su užrašu “naked” ir užsimečiau ant pečių marių žalumo lininį švarkelį. Prie durų gulėjo dėžutė su naujutėlaičiais “AirStep” pilko zomšo bateliais. Atsargiai juos išėmiau ir apsiaviau ant savo ištroškusių vaikščiojimo pėdų.
Mašina buvo, bet dviratis tą dieną atrodė patraukliau… Netikėtai mane užplūdo prisiminimai apie avariją, kurią padariau prieš keletą metų dar būdama studente… Laiku nesustabdęs į mano ratus plojosi kažkoks jaunas vaikėzas su savo nutriušusiu “golfuku”. Išlipus iš mašinos tuomet jį galvojau pasmaugsiu… Vėlavau į oro uostą ir be to – be galo mėgau savo “Jaguarą”. Tas studenčiokas suknežino visą užpakalinę mano mašinos dalį…! Kol viskas buvo išsiaiškinta policijos automobilyje – prabėgo valanda. Man buvo abejingai nudrėbta frazė „Kreipkitės į draudimo bendrovę, ten jums padės atlyginti nuostolius“. „Fantastika!” – piktai dėbtelėjau į pareigūną. Supratau jog į oro uostą nebeverta važiuoti, nes vis tiek buvo likę penkios minutės iki skrydžio… O be registracijos niekas neįleidžia. Kai labai nelaimingu veideliu tai svarsčiau atsirėmusi į mašinos kapotą, prie manęs priėjo tas berniokas, kurio dėka „apturėjau“ nervų puotą.
- Aš jūsų labai atsiprašau, dėl to kas atsitiko… Man tikrai labai nemalonu, kad pridariau jum tokių nemalonumų ir subjaurojau jūsų žavingą automobilį…- jis kalbėjo nuleidęs galvą.
- Mh, gerai… – burbtelėjau.
- Ne, tikrai, patikėkit… Aš nenoriu šitaip visko palikti… Gal galėčiau jums kaip nors pagelbėt? – jis žvelgė tiesiai man į akis.
Žiūrėjau į jį taip, tarsi jis būtų visiškas idiotas. Ką man gali pasiūlyt „golfuku“ važinėjantis ir apsirengęs maždaug 1950- aisiais Anglijoje išpopuliarėjusiu „Teddy boy“ stiliumi?? Na žinote, tvarkingi rūbeliai, siauros kelnės, švarkas su aksomo apykakle, kaklaraištis. O jo šukuosena taip pat atsiradusi apie 1955m. D.Britanijoje vadinta “Anties užpakaliu“. Briliantinu sutepti plaukai. Niekaip negalėjau suprasti ką šitaip vilkėdamas žmogus galėjo veikti… Juk šiais laikais jo niekas nesuprastų…
- Kuo jūs man galėtumėte padėti? Sutaisytumėt mašiną? Nuskraidintumėt privačiu lėktuvu į Londoną, kur kaip tik dabar turėjau išskristi? – piktai atrėžiau.
- Dėl mašinos galite nesijaudinti, mano tėvas turi autoservisą, jau skambinau jam ir tuoj atvažiuos keli vyrukai nutempti jųsų mašinos, - jis bandė šypsotis.
- Puiku, - nusiviepiau. – Gal dar ir reisą man suorganizuotum?
- Jeigu jum taip tiktų, galėtume skristi į Londoną šį vakarą… - visai paprastai pratarė jis, o aš nusijuokiau tai išgirdus.
- Kaipgi mes nuskristume? Juk reisų šiandien daugiau nebėra! – jo ramus nusiteikimas mane erzino.
- Aš studijuoju orlaivių pilotavimą, o mano dėdė turi privatų lėktuvą – galėčiau jus nuskraidinti, - geranoriškai pasiūlė.
- Ne ne ne…! – sušukau paklaikusiu balsu.
- Bet kodėl…? – jis atrodė sutrikęs ir nustebintas.
- Pirma – mes nesame pažįstami, antra – aš nemanau, kad galiu jumis pasitikėti skrendant tokiu sudėtingu „mechanizmu“ kaip lėktuvas, nes jūs ir mašinos nesuvaldot, trečia – apsieisiu jau ir be Londono.
„Teddy boy“ garbintojas šypsojosi plačia šypsena, kuri atidengė baltutėlius ir labai lygius dantis. Jo šypsenai atsispirti atrodė neįmanoma.
- Pirma – malonu susipažinti, aš esu Denis, - prisistatė jis. – Antra – prašau, suteikit man galimybę, kad jūs galėtumėte labiau pasitikėt manimi. Patikėkite, pilotas esu geras, tik vat su tais keturių ratų prietaisais niekaip nesusidraugauju… - juokėsi jis. – Trečia – jūs neturite atsisakyti savo planų, dėl tokio žioplio kaip aš, kaltės. Ir prašau… kreipkitės į mane „tu“.
- Deni, manau man sutikt su šiuo tavo pasiūlymu yra labai rizikinga ir neatsakinga. Aš nesu linkusi skraidyt lėktuvais, kuriuos pilotuoja praktikantai pilotai, neseniai suniokoję mano automobilį.
- O tu pabandyk, - jis ir vėl šypsojosi savo holivudine šypsena. – Ar galiu į tave kreiptis „tu“?
- Gali… – dabar jau aš buvau pasimetusi. Norėjau sutikt su šiuo beprotišku pasiūlymu, bet tai reikštų, jog lengvai atleidau jam už šį įvykį ir gal net atrodau lengvai prieinama!
Dar kurį laiką kalbėjomės, kol atvyko vyrukai nutempti vargšo „Jaguaro“ ir seno „Vollkswagen golf“ markės automobilių. Atsisveikinant jis įspraudė man į delną kažkokį popiergalį.
Grįžus namo išvyniojau suglamžytą popieriaus skiautę ir išvydau dailiai užrašytus : „Prašau paskambink man šiuo numeriu +37064599916, jei persigalvotum arba dar kartą norėtum išvyst nelaimingo niekšelio Danny Laurie veidą“. Prieš akis iškilo jo nuostabi šypsena ir spindinčios rudos akys. Ir kaip jūs manote kuo baigėsi ši istorija? Žinoma aš su juo išskridau į Londoną. Ten kartu gyvenome savaitę, o kai grįžome atgal - buvome neišskiriami draugai. Tiesa, man jis krito į akį jau svaiginančiam Londono sūkury. Su savo netradiciniu stilium, holivudine šypsena, giliom rudom akim… Nerūpėjo net faktas, jog jis buvo ketveriais metais jaunesnis.
Tokia svaiginanti buvo mūsų susipažinimo istorija. O garaže stovintis „Jaguar‘as“ - gyvas jos priminimas. Užsėdus ant dviračio myniau kažkur senamiesčio link. Sustojau prie vienos kavinukės, kuri buvo neatskiriama maršruto namai – senamiestis dalis. Visuomet ta pati. Kažkodėl staiga kilo noras patikrinti ar negavau sms žinučių, ar kas neskambino, nes ir vėl buvau nusprendusi nekontaktuoti su pasauliu. Įsijungus telefoną, ekrane sušmėžavo tik menkas „Nauji pranešimai Danny Laurie. Skaityti dabar?“. Spustelėjau mygtuką „taip“ ir nuo išvysto teksto kitoje rankoje laikytas kavos puodelis atsidūrė ant žemės. Ant šaltų pilkų plytelių tekėjo šviesi „Latte“ kava ir mėtėsi puodelio skeveldros. Denis parašė, jog jo galvoje yra auglys. Paskubom susimokėjau už kavą ir greitai užšokus ant dviračio, nusispjovus ant išdidumo išlėkiau pas jį.
Denio namus pasiekiau po gerų dvidešimties minučių. Pamačiusi jo automobilį pastatytą prie garažo, supratau, jog jis namie. Stovėjau priešais tą namą, o kūną laikė suspaustą jaudulys. Staiga žmogaus galva šmėkštelėjo pro prasiskleidusias užuolaidas. Po kelių minučių duris atlapojo Denis, jis bėgo prie manęs.
- Maldauju, atleisk… – jis žvelgė į mane paties liūdniausio pasaulyje žmogaus akim.
- Pameni, kai susipažinom, tu prašei suteikt tau galimybę, gal galėčiau tavimi pasitikėti?
- Žinoma pamenu. Aš pamenu kiekvieną minutę praleistą su tavim, žinai tai… – beveik girdėjau jo širdies plakimą.
- Kodėl…? Kodėl taip pasielgei…? – mano balsas buvo kupinas įtūžio, o skruostu nuriedėjo ašaros. – Juk tikėjau tavimi, kaip dar niekuo nesu tikėjus… Po velnių, Deni!
- Nežinau, mažyte… (taip mane vadindavo tik tada, kai jausdavosi labai kaltas) Mane kažkas užvaldė… Gal tas prakeiktas auglys? Pasielgiau be galo žiauriai ir man tikrai labai gaila…
Stovėjau ir žiūrėjau į jį. Jis buvo toks pat man brangus. Tos akys… Stovėjimo maniera… Tik holivudinė šypsena dabar buvo paslėpta. Ją pakeitė skausminga išraiška…
- Pasakyk ką turiu padaryt, kad atleistum ir aš padarysiu viską – apšliaušiu keliais miestą, nupirksiu vilą Prancūzijoj, suvalgysiu dėžę pomidorų (vien jų kvapas Denį pykino), išbučiuosiu tau kojas ir kitaip atgailausiu, tik prašau atleisk…
- Gali kai ką padaryt, - nusukus veidą tariau.
Jis laukė atsakymo, o akyse suspindo vilties blyksnis.
- Pasakyk jog daugiau niekad manęs neįskaudinsi… - bandžiau sulaikyt riedančias ašaras.
- Aš daugiau niekada niekada niekada nedrįsiu skaudinti tavęs, - ištarė jis tonu, kuris buvo visko garantas.
Tuomet priėjo prie manęs ir stipriai stipriai apkabino, bei karštai pabčiavo į kaktą… Prisiglaudžiau prie jo krūtinės ir pajutau kaip daužėsi jo širdis… Manoji taip pat išgyveno šį momentą audringai.
- Galbūt užeisi… išgerti arbatos ar ko nors…? – nedrąsiai paklausė. – Pradeda lyti…
Sunkiai linktelėjau ir abudu nuėjome pas Denį į namus…
Rodyk draugams
CHRISTIAN LOUBOUTIN
CAMPER
Lietuje permirkęs ruduo prasidėjo neišpasakytai puikiame… traumatologinio priimamajame. Diagnozė : galvos sutrenkimas. Priežiūra : gulėti nesijudinant lovoje septynias dienas, paįvairinimui -žiūrėti iš dešinio kampo į kairįjį ir iš kairiojo į dešinįjį. Jokio TV, pc, stebuklingųjų ausinių su iTouch'o plytele. Kitaip tariant - vegetuok ir apsimesk laimingu. Taip atsikankinus savaitę, aš žengiau žingsnį išorinio pasaulio link. Mokykla atrodĖ ohoho kokia puiki, palyginus su dešiniojo ir kairiojo lubų kampų studijavimu.
